|
Pokalbis su maratonininke Diana Lobačevske  Ši sportininkė daugeliui yra nežinoma. Dianą Lobačevskę asmeniškai pažinau tik šiemet. Ir tiesiog amo netekau. Iki tol aukštų sporto rezultatų nepasiekusi bėgikė sublizgėjo Italijos Caprio maratone, kur ne tik tapo čempione, bet ir įvykdė olimpinį maratono distancijos normatyvą į 2012 m. Londono žaidynes bei šią vasarą Pietų Korėjoje vyksiantį Pasaulio lengvosios atletikos čempionatą. Ji parodė geriausią šio sezono maratono laiką Lietuvoje, tačiau bėgikei teko skaudžiai nusivilti. Tarptautinė lengvosios atletikos federacija šiemet pašalino šį Italijos maratoną iš sąrašo varžybų, kuriose galima įvykdyti olimpinius ir pasaulio čempionatų normatyvus. Tad Dianos kovo 13 d. laukia maratonas Japonijoje, jame ji turi įvykdyti normatyvą iš naujo ir nuspręsti, kaip suderinti sportą su šeimyniniu gyvenimu, o jis, kaip teigia Diana, pamažu byra. Sportininkės šeima gyvena miestelyje netoli Londono, o ji sportuoja Vilniuje. Čia bėgikę treniruoja Dainius Virbickas (garsios krepšininkės Jurgitos Štreimikytės vyras).
Diana, kodėl nusprendei vėl sportuoti ir kaip tavo gyvenime atsirado treneris Dainius Virbickas?
2008 metais jis mane pastebėjo, kai laimėjau Vilniaus maratoną, ir po pusmečio pasiūlė rimtai treniruotis. Iš pradžių labai abejojau, nes nenorėjau grįžti į profesionalų sportą ir dar po tokios pertraukos, bet įtikino. Prieš šešerius metus mano treneris buvo Juozas Garalevičius (buvęs olimpietės Irinos Krakoviak treneris).
2002 metais, kaip pati sakai, viską metei ir išvykai iš Lietuvos paskui meilę – savo vyrą. Susituokėte, susilaukėte dukrytės Deizės, kuriai dabar – šešeri. Iš kur sėmeisi tiek drąsos mesti sportininkės karjerą, atsisakyti gyvenimo Vilniuje, o dabar ir vėl sugrįžti?
Nežinau. Prieš išvykdama iš Lietuvos aš dalyvavau Pasaulio jaunimo čempionate ir dviejuose Europos jaunimo čempionatuose iki 23-ejų metų. Neturėjau aukštų sporto pasiekimų. Tačiau panorau grįžti ir užkaitinti kraują – taip sugalvojau bėgti Vilniaus maratone. Specialiai, kažkaip ypatingai šiam bėgimui nesiruošiau. Pamenu, atsistojau į startą tarp mėgėjų ir tik pradėjusi bėgti supratau, kad man visai neblogai sekasi. Pati sau netikėtai laimėjau.
Diana, vos per dvejus metus sugebėjai įvykdyti olimpinį normatyvą į Londono olimpines žaidynes. Aišku, gaila, kad rezultato vėliau neužskaitė, bet tau, kaip sakei, ne problema jį ir vėl pakartoti. Kaip per tuos dvejus metus ruošeisi, ar važiavai į treniruočių stovyklas?
Nepatikėsi, bet nieko ypatingo nedariau. Nebuvo jokių treniruočių stovyklų ir apskritai, buvau traumuota net tris mėnesius. Tiesiog klausiau savo vidaus (juokiasi). Aišku, dirbau sunkiai, nesedėjau ant sofos ir nekrapščiau nosies žiūrėdama televizorių. Daug bėgiojau, ypač du mėnesius prieš Italijos maratoną. Treniravausi po du kartus per dieną, kilometražą pasiekiau nemažą, aišku, jei pasakyčiau kitiems, tai gal juoktųsi. Buvo labai sunkus krūvis. Tiesiog aš dabar kitokia, viskas yra išlikę viduje ir man nereikia kaip mažai mergaitei pradėti bėgti iš naujo. Pamatai jau yra pastatyti, aš nuo mažų dienų daug treniravausi ir nebuvau simuliantė. Visada bėgdavau daugiau negu liepdavo mano treneris ir slėpdavausi, kad tik jis nepamatytų bėgančios. Tai gal todėl dabar yra tokie pasiekimai. Man dabar nereikia daug arti, kad pasiekčiau tokių rezultatų.
Ar padidėjo visuomenės dėmesys, kai pasiekei tokį aukštą maratono rezultatą (2:28:03)?
Taip, sulaukiau labai daug sveikinimų. Asmeniškai ir Lengvosios atletikos federacija pasveikino. Žinoma, buvo ir ne visai malonių dalykų: ar čia toks lietuvių mentalitetas, ar kas, bet pati girdėjau, kai vienas žmogus trenerio paklausė: tai kuo tu ją primaitinai?
Diana, o kiek kartų tu esi atlikusi dopingo testą?
Nė karto. Ir aš nebijau, gali ir dabar kas nori patikrinti.
Klausytis tavęs neįtikėtina. O ką tu veikei per tuos šešerius metus, kai nesportavai?
Auginau dukrytę, dirbau. Buvau paskendusi buityje – nieko ypatingo.
Taip nedrąsiai kalbi. O vyras, tu jį dar turi?
Kol kas dar turiu. Bet apie tai kalbėti nelabai noriu.
Vadinasi, vyras nepalaiko tavo noro sportuoti?
Visiškai nepalaiko. Jis tiesiog kitokio būdo žmogus, nori, kad žmona visada būtų šalia, lauktų namie su vakariene. Dešimt metų aš ir laukdavau. Kažkada aš viską mečiau dėl jo – ne tik sportą, bet ir universitetą. Tuomet pabėgau niekam nieko nesakius. O dabar, kaip sakoma, gyvenimas vėl man viską sugrąžino – sportą, mokslus. Jis man suteikė antrą šansą ir aš neketinu jo paleisti. Tačiau dėl tų praleistų metų aš nesigailiu. Turiu labai mielą dukrytę.
Diana, kai tu atvažiuoji treniruotis į Lietuvą, tai dukrytė lieka Londone. Tikriausiai nelengva taip aukotis?
Aš tik pastaruosius metus taip gyvenu. Vasarą dukrytė visada su manimi, o kai išvažiuoju, ji lieka su tėvu Londone, nes ten lanko mokyklą. Šie dveji metai iki olimpinių žaidynių man bus labai įtempti. Dukrytė negaus tiek dėmesio, kiek norėčiau skirti. Bet labai stengsiuosi po stovyklų, kad ir dvi savaites su ja pabūti. Atostogas praleisiu su ja. Mano mama man labai padeda.
Tėvai palaiko tavo norą sportuoti?
O taip. Jie didžiausi mano fanai.
Pakalbame apie finansavimą. Ar tave kas nors rėmė?
Tikiuosi, kad nuo šio mėnesio man bus skirtas finansavimas. Iki šiol mane rėmė vienas bėgimo klubas ir viskas. Sportavau iš savo lėšų. Šiuo metu nedirbu – tik bėgioju ir prakaituoju. Jei man nebus skirta jokių lėšų, tai nežinau... Kai prieš metus įveikiau maratoną per 2 val. 35 min., Anglija pasiūlė keisti pilietybę. Dabar aš nieko neuždirbu. Nors kiek galiu lieti prakaitą už dyką? Aš tikrai ką nors darysiu. Galbūt keisiu pilietybę – visų pirma Lietuvai nesu varžybose atstovavusi trejus metus, tad jai, matyt, nesu reikalinga.
Tikriausiai girdėjai, kad penkiakovininkė Donata Rimšaitė iškeitė mūsų šalį į Rusiją. Kaip tu vertini jos poelgį?
Aš ją suprantu. Gal jos poelgis privers susimąstyti, kad būtina remti sportininkus. Ji ne šiaip sau žmogelis iš trečio sąrašo, o labai gera sportininkė.
Diana, tau per Londono olimpines žaidynes sukaks 32-eji metai. Gimtadienis per olimpiadą yra geras ar blogas ženklas?
Aš gimiau 1980 metais per Maskvos olimpiadą (juokiasi)!
Kaip jūs su treneriu derinate treniruočių planus?
Jis man surašys treniruočių planą trims savaitėms, kurias praleisiu Portugalijoje. Į stovyklą važiuoju tik aš viena, nes treneriui nėra skirta pinigų. Lietuvos olimpinis sporto centras finansuos tik mano vienos išlaidas.
Mačiau, kad visada bėgioji su muzikos ausinuku. Ar tai netrukdo klausyti trenerio pastabų?
O ar tau nenusibostų šimtą ratų bėgti? Mirčiau iš nuobodulio. Todėl užsidedu ausinuką, kad neišprotėčiau. O trenerė pati sau esu. Treneris man į vidų negali įlįsti, pirmiausiai pati turiu save kontroliuoti. Žinai, kai reikia bėgti dešimt kartų po kilometrą, tai apie nieką daugiau negalvoji.
Koks tavo šio sezono tikslas?
Gerai nubėgti Japonijos maratone. Labai noriu pabandyti varžybose įveikti ir dešimt kilometrų. Pagrindinis tikslas – gerai pasirodyti Pasaulio čempionate Pietų Korėjoje. Ir vėliau startuoti dar kokiame nors maratone.
Ar turi savo sporto vadybininką?
Taip, neseniai pradėjau bendradarbiauti su vadybininku Sergėjumi iš Maskvos. Jis mane pastebėjo, kai laimėjau Italijos maratoną. Nepyk, pavardės nesakysiu (juokiasi). O iki to laiko pati ieškojausi varžybų, kuriose galėčiau dalyvauti, ir viską derinausi. Internetas – visagalis.
Žinau, kad maratonininkės labai jaudinasi dėl svorio. Kaip tu su juo kovoji?
Prieš maratoną savaime išdžiūsti, o jei nevalgysi specialiai, tai negalėsi treniruotis visa jėga. Man reikia pasiekus geriausią formą sverti 58 kg, dabar sveriu 63 kg. Nieko nederinu, valgau viską, ką randu šaldytuve (juokiasi).
'' DAR PAŽIŪRĖSIM!!!'' (Arba pokalbis su Dainiumi Virbicku)
Kas parašė šitą straipsnį???
Viena Lietuvos žurnalistė, pavardės neminėsiu, nes tai gali būti reklama....
Koks Lietuvos bėgimo klubas padeda Dianai Lobačevskei?
Nors tai gali būti reklama, bet bala nematė - tai ''Šviesos kariai'', pasirodo yra toks klubas, pavyzdžiui kaip Kauno "Žalgiris'' arba Prienų ''Rūdupis'' ir t.t.
Kokia televizija kelia į viešumą sportininkų problemas?
Viena Lietuvos televizija, kurios pavadinimo neminėsiu, nes tai gali būti reklama...bet apie tai turi kas nors kalbėti...O šiaip televizijos beveik nežiūriu, nes turiu ką veikti, apart klausęs plepalų apie Radžį..
Ar reikalingas Lietuvai sportas?
Lietuva prispausta finansinės krizės, bet požiūris į sportą visada ''krizinis'', nes naujos sporto bazės, maniežai, stadionai nestatomi, o aukšto sporto meistriškumo sportininkai jaučiasi nereikalingi, nes valstybei užtenka masiškumo arba kelių jau žinomų sportininkų... Ko gero tik ''antroji religija'' mažiausiai kenčia, nes net Lietuvos greičiausi sprinteriai savo ateitį sieja su krepšiniu...
Ar jūsų žmona, žinoma krepšininkė Jurgita Štreimikytė, kaip nors prisideda prie jūsų sportininkų pasiekimų?
Taip, ji rašo jiems treniruočių planus, skambina jiems, bendrauja,sprendžia jų visų problemas, o as ją palaikau morališkai!!!
Ar kreipėtės į kokį nors politiką pagalbos?
Kadangi mūsų klubas prikalbino Dianą Lobačevskę siekti aukštų rezultatų ir priartino prie Lietuvos, tai paramos ir pagalbos ieškau visur. Parašiau elektroninį laišką Andriui Šedžiui, prašydamas padaryti gerą darbą - prisidėti prie ''Šviesos karių'' iniciatyvos stabdyti žmonių, sportininkų emigraciją iš Lietuvos. Šis politikas skundžiasi Lietuvos televizijose (pavadinimų neminėsiu, nes tai reklama), kad visi reportažai apie jį blogi, bet vis tiek mielai filmuojasi, o apie gerus darbus siūlo paskaityti jo paties internetiniame puslapyje, deja ten ne kažin ką galima rasti, apart patį politiką atsargiai važiuojantį motociklu motokroso varžybose - atsakymo nei teigiamo, nei neigiamo nesulaikiau...
Ar žiniasklaidą galima vadinti 4-ja valdžia?
Jai taip norisi, bet ji pas mus visa bulvarinė...Viskas tik didelis šou!
Gyvenote Prancūzijoje, Italijoje, JAV...Ar niekada nekilo noras ten pasilikti gyventi visam laikui?
Ne, nes tikiu, kad ir Lietuvoje GGG (galime gyventi geriau) ir žmonės tėvynėje gražesni!
Ar jums patinka TV laida ''Dar pažiūrėsim?''
Tai aukštasis pilotažas!
P.s. Neturintiems jumoro jausmo neskaityti!
|
