Šviesos kariai

Balandžio 18 dieną į Šviesos karių susitikimą atvyko ir apie dabartinę savo veiklą papasakojo Andrėjus Zadneprovskis, kurio titulus visi puikiausiai žinote. O kas nežino ar nori prisiminti, galima pasiskaityt čia.

Praeitą kartą kai Andrėjus svečiavosi mūsų klube, jis pasakojo apie bronzines Pekino olimpines žaidynes. Per praėjusį laiką jo gyvenime daug kas pasikeitė: baigė sportininko karjerą, vedė Laurą Asadauskaitę, susilaukė dukros, tapo šiuolaikinės penkiakovės viceprezidentu, penkiakovininkų treneriu.

Susitikimo pradžioje svečias domėjosi, kaip mums sekasi bėgioti. Jo nuostabą labiausiai kėlė mūsų klubo ultrininkų ištvermė. Nors ir pats Andrėjus daug bėgioja, jam buvo sunkoka suvokti, kaip galima nubėgti 100 km ir daugiau.

Baigęs sportininko karjerą Andrėjus nuo sporto nenutolo, jis nevengia pasportuoti: prabėga krosus, paplaukioja baseine, pasifechtuoja, važinėja dviračiu… Taip laisvą laiką leidžia “nesportuojantys” žmonės.

Svečias taip pat papasakojo, kaip jam sekasi dirbti treneriu ir ugdyti naujus olimpinius prizininkus. Tiesa, dabar iškilo grėsmė, kad šiuolaikinė penkiakovė gali būti išbraukta iš olimpinių rungčių sąrašo, bet mes tikimės, kad taip nenutiks, nes Lietuvoje auga jauna ir ganėtinai perspektyvi penkiakovininkų karta.

Žinoma, visiems buvo smalsu paklausinėti Andrėjaus apie žmonos triumfą Londono olimpinėse žaidynėse. Buvo įdomu sužinoti, kaip Laura jautėsi kuomet prieš tai su tuo pačiu žirgu jojusi varžovė buvo numesta nuo žirgo, o po to ant jo turėjo lipti ir pati busima olimpinė čempionė. Svečias pripažino, kad jaudulys prieš startą buvo padidėjęs, tačiau matėsi, kad ten buvo raitelės kaltė, o Laura su savo užduotimi susitvarkė puikiai ir prieš paskutinę, kombinuotą rungtį bėgimą-šaudymą jautėsi komfortiškai ir tikėjosi pergalės.

Vėliau pokalbiai persikėlė prie picų stalo, kur Andrėjus negailėjo patarimų įvairiomis temomis, nuo maitinimosi įpatybių iki atsistatymo metodų. Ir žinoma, papasakojo dalykų, kurie liks tik tarp klubo susitikime dalyvavusiųjų žmonių.

Š.m. gegužės 4d. šeštadienį, startuos jau VII-sis ultra bėgimas visu Lietuvos pajūriu Nida- Būtingė 101km. Šis bėgimas nevaržybinis ( nebus fiksuojami laikai (aišku, juos aptarsim vakare prie alaus bokalo J), nebus tarpinių finišu, kiekvienas judės savo greičiu ir pagal savo pasirinktą taktiką, kiekvienas pasirūpina savo maistu ir gėrimais bei palaikymu).

Startuojame šiemet kaip visada Nidoje, prie švyturio, ant Urbo kalno, seštadienį, 7:00 ryte (kad kai kurie dalyviai suspėtų persikelti su pirmuoju keltu ir atvykti iš Klaipėdos).

Šiemet norą dalyvauti jau pareiškė Darius J., Paulius, Jurijus, Rytis, Rimantas, Vidmantas.

Jei kas planuoja dalyvauti, prašyčiau pranešti iki pirmadienio, balandžio 29d., nes sudarinėjimos „palaikymo komandos“ dviračiais, tad bus galimybė sudaryti 2-3 dviratininkų komandas, kurios palaikytų įvairiais greičiais judančius bėgikus.

Iki susitikimo Nidoje!

Varom į Būtingę!

Priedai:

DSC_0040.JPG

2886 Kb

Kaip ir kiekvieną 3 mėnesio ketvirtadienį (18 d.) 18:30 val. Šviesos kariai  rinksis į klubo patalpas Odminių g. 8. (Įėjimas iš L. Stuokos-Gucevičiaus gatvės pusės), kur vyks klubo susitikimas.

Į susitikimą atvyks Andrejus Zadneprovskis, kuris jau kartą svečiavosi mūsų klube, bet po to laiko įvyko nemažai pasikeitimų jo gyvenime: baigė sportininko karjerą, tapo treneriu, žmona iškovojo olimpinį auksą...
Tikrai turės ką papasakoti ir tiems, kurie jau kartą girdėjo Andrejaus pasakojimus, o tie kas girdės Andrejaus pasakojimus pirmą kartą vis tiek neturėtų likti abejingi.

Kviečiame visus galvojančius apie prisijungimą prie Šviesos karių atvykti į susitikimą ir susipažinti su klubo veikla.

Jei kils problemų randant klubo patalpas visada galima pasiskambinti tel.: 8 645 57560

Dėl techninių kliūčių negalime patalpinti Lietuvos bėgimo taurės turnyrinės lentelės į www.begimotaure.lt puslapį.

Dėl šios priežasties turnyrinė lentelė patalpiname šiame puslapyje.

Atsiprašome už nesklandumus.

Priedai:

LBT_13_turnyr.xls

311 Kb

Antrą Velykų dieną Šviesos kariai rinkosi į Vingio parką, kur vyko pavasarinis 10 km. bėgimo varžybos plentu, kad būtų smagiau varžytis kvietėme visus norinčius prisijungti ir dalyvauti šiame renginyje. Prie mūsų 12 klubo narių prisijungė dar 6 bėgimui neabejingi sportininkai.

Pirmąjį balandžio 1 pokštą iškrėtė gamta, kuri per naktį iš dangaus pažėrė begalę sniego, kuris šiek tiek trukdė tiek atvykti tiek ir bėgimui. Bet bėgikams nėra blogo oro, tuo buvo galima įsitikinti tądien Vingio parke, kur ir be mūsų buvo nemažai bėgiojančių žmonių. Prieš startą oras buvo geras, jautėsi pliusinė temperatūra, tačiau buvo stipriai patežęs sniegas, taip pat bėgant kartas nuo karto nuo medžių nukrisdavo sniego gabaliukai.

Šį kartą bėgome tiesiąja nuo kavinės “Lakštingala” iki žvėryno tilto. Rato ilgis 2 km. todėl bėgikams reikėjo susukti 5 ratus. Iškart po starterio duoto signalo į priekį išsiveržė Tadas ir savo pozicijos neužleido iki pat finišo - jo laikas 38:08. Kaip jis pasakojo, daugiau įtakos rezultatui turėjo ne sniegas, o velykinės vaišės. Antrasis finišavo Rytis, nuo Tado atsilikęs 49 sekundėmis. Po finišo Rytis sakė kad motyvacijos suteikė jaunimas, lipantis ant kulnų. Tas jaunimas yra jauniausias ir vienas iš naujausiųjų Šviesos karių klubo narių Lukas, kurio laikas 39:55.

Didžiausią pažangą lyginant su varžybomis vykusiomis beveik lygiai prieš metus padarė Jurij. Jis 2012-03-18 toje pačioje, tačiau sausoje trasoje 10 km. įveikė per 46:09, o šiandien sniegu padengtoje trasoje 43:54. Asmeninį laiką šiemet taip pat pasigerino Darius D., kuris lyginant su praėjusiais metais atbėgo daugiau nei minute greičiau. Kiti, lyginant su pernykščiai metais, savo laikus pasiblogino, tad reiktų pasitempt.

Nors dauguma po finišo pripažino, kad bėgti nebuvo lengva, jautėsi pakili, šventinė nuotaika. Buvo labai smagu, kad į mūsų klubo varžybėles atvyko ir kitų bėgikų kurie vertė pasitempti mūsiškius.

Bėgimas vienija ir teikia gerų emocijų.

Visus norinčius kartu su Šviesos kariais pasivaržyti 10 km. distancijoje šventinį pirmadienį  (04-01) kviečiame į Vingio parką. Startuojam 11 val prie kavinės "Lakštingala". Registracija starto vietoje nuo 10 iki 10:30 val.

Atsineškite po kiaušinį, tikrinsime kieno bus tvirčiausias.

Garantuojama gera nuotaika.

S-Sporto puslapyje galima pamatyti, kad varžybos “Aplink Rėkyvos ežerą”   vadinamos “Nuotykių lenktynės “-  (http://www.s-sportas.lt/naujienos/v/121). Nežinau kelintą kartą jos organizuojamos, bet pačiam teko dalyvauti tik antrose iš jų, bet abiejuose nuotykių teko patirti  iš ties per akis. Praeitais metais – išsimaudyta lediniame vandenyje iki pusės, reikėjo žiūrėti, kad koja neįsmuktu į kokį liūną, vienas iš dalyvių netgi paprašė – “vyrai, nepalikit manęs vieno – iš čia neišsikrapštysiu!” J, na o purvo tai buvo iki ausų. Šiemet “vaizdelis” visai kitoks – visur ledas, sniegas, vandens ir purvo nė kvapo, bet užtat 2/3 distancijos vingiavo per siaurutį išmindžiotą snieguotą, ledinį takelį per miškus, kur aplenkti varžovą buvo galima tik sulaukus kokio platesnio lopinėlio arba ryžtis klampoti per sniegą. O pabaigoje distancijos dauguma pasuko per purų gilų sniegą (nežinau ar kas sugebėjo išlaikyti tą “išmindžiotą” takelį?)  ir tai jau buvo tikras klampojimas – kojos smigo iki kelių ir vietomis buvo lengviau eit negu bėgti (jei 11 minučių /km  dar galima vadinti bėgimu J).  Ši “pelkė” turbūt ir nulėmė kieno “orientavimosi + fizinio pasiruošimo” įgūdžiai buvo geriausi. Kažkaip nepavyko suderinti nei  vieno, nei kito… J. Bet finišavus emocijos viską atpirko su kaupu. O kur dar nuostabi organizatorių žuvienė (o kiek buvo norinčių jos pakartoti!), pirtis, maudynės eketėje, gražus medalis visiems finišavusiems  ir t.t. Linkiu Svajūnui ir jo komandai nenuleisti rankų ir toliau organizuoti šį šaunų renginį.

Jeigu reiktų pasakyti ko trūko – tai, mano manymu, reiktu pagalvoti kitais metais apie geresnę registraciją, nes jei būtų “užplūdę” kokie 300 bėgikų – renginys būtų nusikėlęs gerokai vėliau.

Tad apibendrinant , mano akimis,  varžybos  viršijo lūkesčius -  finišavusių priskaičiavau 144 (praeitais metais – 111). Bet pagal išankstinės registracijos tempus dalyvių turėjo būti virš 200 – sutrukdė, turbūt, ir Verbų sekmadienis, ir meteorologų prognozės apie -15C šaltį (kažkaip ir man rodėsi baugus derinys - -15C ir maktelėti į purvą iki pusės kokiam jau 4-5 kilometre J). Tad kitais metais kviečiu visus nepabijoti jokių prognozių ir kalbų ir išbandyti  – nuotykių tikrai bus!

Kovo 21 d. į svečius atvyko VU Žygeivių Klubo bei Vilniaus Autostopo klubo narys, sveikuolis, žmogus dviračiu apkeliavęs Balkanus, o autostopu – aplink pasaulį – ANDRĖJ SOBOLEVSKIJ.

Pasakodamas Andrėj demonstravo nuotraukas iš kelionių.

Viskas prasidėjo 2009-ųjų vasarą. Su draugu mynė dviračiais aplink Pietryčių Europos šalis. Po kelių mėnesių norėjosi keliauti ilgai ir gimė tikslas pasiekti autostopu Naująją Zelandiją. Kadangi bendraminčių keliauti kartu neatsirado, tai kelionei ruoštis pradėjo vienas. Anksčiau autostopu beveik nebuvo keliavęs. Pasiruošimui skyrė apie keturis mėnesius. Skaitinėjo įvairius forumus ir kitų, panašiai keliavusių žmonių, tinklaraščius. Taipogi įstojo į Vilniaus Austostopo Klubą (VAK). Ėjo į susitikimus pasiklausyti kitų žmonių keliavimo autostopu patirties. Panagrinėjo politinį pasaulio žemėlapį ir suplanavo paprasčiausiai maršrutą iki tos šalies.

Lengviausios tranzavimui šalys buvo Indonezija ir Naujoji Zelandija. Sudėtingiausia vieta pasirodė Australija. Čia bandant sustabdyti automobilį kartais tekdavo išlaukti iki penkių valandų. Vienas pagrindinių sunkumų keliaujant per Kiniją ir Pietryčių Azijos šalis buvo kalbos barjeras. Išmoko bent tuos žodžius ir frazes, kurios padėtų tranzuojant.

Taip visos kelionės metu sveikatos problemų nebuvo, bet su sunkumais teko susidurti.

Rusijoje buvo užšalęs Baikalo ežeras, ant kurio spiginant 30 laipsnių šalčiui, teko nakvoti. Indonezijoje belipant į Kerinči ugnikalnį pasidarė bloga, tad iš pradžių teko išgerti daug turėto vandens ir lipti į 3805 metrų aukštį vien su puslitriu. Lipo naktį tikėdamasis pamatyti saulėtekį. Trasa buvo itin prasta ir kankino troškulys. Galiausiai prie viršūnės sutiko kitus laipiotojus, kurie davė atsigerti ir paaiškino, kad tam tikri ženklai pakeliui rodė vandens šaltinius. Tai, aišku, buvo parašyta indonezietiškai, bet žinodamas, kad lipa į ugnikalnį žodį „air“, indonezietiškai reiškiantį vandenį, palaikė ugnikalnio dujom. Naujojoje Zelandijoje susistabdė vietinių vairuojamą pikapą. Vietos viduje nebuvo, tai teko atsisėsti ant lentos galo ir laikytis tik pirštų galais. Vairuotojas važiavo tik 24 kilometrus, bet mašina važiavo 100 kilometrų per valandą greičiu per kalvotą vietovę itin vingiuotu keliu. Nulipęs nuo mašinos nebejautė pirštų.

Andrėj gėrėjosi gamtos vaizdais. Didelį įspūdį padarė Indonezijoje – Kerinči ugnikalnis ir Toba ežero apylinkės: kalnai ir Sipisopiso krioklys, Naujojoje Zelandijoje – Tongariro ugnikalnių masyvo perėja, kur buvo filmuotas Mordoras iš Žiedų Valdovo trilogijos.

Nepatiko Andrėj dideli miestai, stengėsi jų vengti. Daug vargo buvo kelionės metu ištranzuoti iš jų. Ypač Kinijoje, kur dėl hieroglifų kelio ženkluose teko tik apytiksliai orientuotis miestuose vien kompaso pagalba ir tik kartais žemėlapiais stotelėse.

Dažniausiai nakvojo pasistatęs palapinę netoli nuo kelio esančiame miške, krūmuose ar kitoje vietoje, kur nebūtų lengvai pastebėtas vietinių žmonių. Dažnai žmonės pakviesdavo nakvoti į namus. Pas kai kuriuos apsistodavo ir ilgėliau. Dirbo, susipažino su vietinių žmonių gyvenimu, amatais, kultūra.

Įprastas dienos valgis buvo miusli pusryčiams, sumuštiniai arba dažniausiai tiesiog duona su uogiene, retkarčiais kokie nors vaisiai, vakare dujinės viryklės pagalba pasiruošdavo įvairių košių bei arbatos. Nuo pat Kinijos iki Pietryčių Azijos šalių teko ragauti daug skanių ir aštrių patiekalų. Šiose šalyse buvo didelis maisto vegetarams pasirinkimas.

Pradinis planas grįžimui buvo skrydis į Japoniją ir partranzavimas atgal per Rusiją. Tačiau pakeitė planus ir nusprendė keliauti toliau aplink pasaulį. Sumanymas dar labiau sutvirtėjo, kai pamatė, kad gali užsidirbti žongliruodamas. Pradėjo nuo trijų kamuoliukų. Vėliau jau išmoko valdyti septynis kamuoliukus.

2011 m. kelionę baigė. Keliavo 884 transporto priemonėm. Viso įveikė 83970 km. Iš jų - 60150 km sausuma, 370 km vandeniu, 23450 km – oru. Keliavo 406 dienas. Išleido 10 000 Lt. 6500 Lt uždirbo žongliruodamas. Daugiausia pinigų teko vizoms ir lėktuvų bilietams, kur jie buvo reikalingi persigauti per vandenynus.

2012 m. keliavo į šiauriausią Europos tašką. Viso įveikė 5800 km per 12 dienų. Keliavo 75 transporto priemonėm, išleido 90 eurų.

Nuoroda į Andrej blogą.

Pabandysiu paneigti keletą apie Šviesos karius sklandančių mitų.

1) Šviesos kariai yra labai uždaras klubas.

Praeitais metais prie Šviesos karių klubo prisijungė 8 nauji nariai, o šiais metais dar 4 bėgimo mėgėjai. Klube šiuo metu yra 33 pilnateisiai nariai. Iš šių skaičių galima matyti, kad nauji klubo nariai sudaro nemažą klubo dalį. Šviesos kariai kviečia prisijungti prie mūsų.

2) Šviesos karių klube vien tik profesionalai.

Šiuo metu profesionale galime laikyti tik vieną - Dianą Lobačevskę, kurios pasiekti rezultatai ir treniruočių intensyvumas niekam nekelia abejonių. Vieni klubo nariai siekia aukštesnių rezultatų, varžosi Lietuvos čempionatuose, tarptautinėse varžybose, tačiau didžioji dalis yra mėgėjai, kurie stengesi įveikti savo iškeltus iššūkius.

3) Šviesos kariai - tik vilniečių klubas.

Taip, didžioji klubo narių dalis yra iš Vilniaus, bet klubo geografija yra daug platesnė: Ukmergė, Kaunas, Elektrėnai, Žiežmariai ir Kėdainiai. Klubo nariu galima tapti nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos. Žinoma, daugiau renginių vyksta Vilniuje, bet organizuojamės ir kituose Lietuvos miestuose, o į varžybas važinėjime visoje Lietuvoje. Klubo įstatuose numatyta filialų steigimas, jei atsirastų didesnis klubo narių skaičius kitame mieste yra galimybė ten įsteigti filialą.

4) Narystė Šviesos karių klube yra bangi.

Klubo metinis mokesti yra 300lt., už kuriuos išlaikomos klubo patalpos, organizuojami susitikimai ir renginiai, skiriamos premijos bei prisidedama prie Lietuvos bėgimo taurės organizavimo. Yra taikomos nuolaidos studentams, senjorams ir asmeniškai prašant.

5) Šviesos karių klube tik vyrai.

Šviesos karių klubą įkūrė kelių vyrų grupelė, kuri natūraliai kvietė savo draugus ir bendraminčius prisijungti ir taip po truputį formavosi “vyrų” kubas. Tačiau tokio tikslo niekada nebuvo. Aušra Kavaliauskienė nuo 2008 metų puikiai jaučiasi klube apsupta vyrų kompanijos. Po klubo vėliava aktyviai sportavo Eglė Krištaponytė. Šiuo metu didžiuojamės, kad klubo narė yra olimpietė Diana Lobačevskė. Prie klubo artimiausiu metu planuoja prisijungti dar keletas dailiosios lyties atstovių. Labai laukiame visų moterų ir merginų prisijungti prie mūsų.

Kaip matote Šviesos karių klubas nėra tik "išrinktųjų", prie jo gali prisijungti kiekvienas bėgimo mėgėjas pareiškęs norą.  

Jei turite daugiau mitų apie Šviesos karius, parašykite komentaruose, tikrai į juos atsakysime.

Susisiekti su mumis galite: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Gausiausias Šviesos karių burys dalyvavo varžybose “A. Kulviečio obeliskas – Jonava”. Nepabūgę žvarbaus vėjo ir šalčio prie pagrindinės distancijos - 12,5 km. starto linijos stojo netoli 400 bėgikų, tarp jų 11 Šviesos karių.

Nekyla ranka daug rašyti paskaičius kolegų iš F.O.K.U.S straipsnį apie varžybas.

Mūsų klubo nariams sekėsi neblogai, vieni gerino praeitų metų rezultatus, kiti bėgo pagal savo galimybes.

Sveikiname Darių Skaisgirį pirmą kart startavus šiais metais.

Rezultatus rasite čia.